Žurnalas Pravda, Nr. 19. Mėnesio tema "Ateitis".

Esame tikri, kad per pusmetį kompiuteriai atpigs 20%, bus išleisti bent keli vienas už kitą geresni iPodai, o mes turėsime lygiai 26 savaitgalius. Dirbantys žino, kad reikės eiti į darbą nuo pirmadienio iki penktadienio. Dauguma abiturientų dar nebaigę mokyklų jau yra nutarę į kokią specialybę norėtų stoti. Mes pastoviai kuriame ateities modelius, kasdien skiriame daug savo pastangų ir laiko tam, kad juos pasiektumėm. Tačiau savo ateitį galime kurti tik dabartyje, praeitis šiuo aspektu svarbi tik tiek, kad joje glūdi mūsų galimybių veikti šiandien priežastys.

Socialiniai mokslai psichologiniams ateities modeliams skiria nemažai dėmesio. Dr. Tomas Lombardo teigia, kad dėmesys ateičiai yra būtina psichologinės sveikatos sąlyga. Jei vertiname savo galimybes susikurti pageidaujamą ateitį, tai mus motyvuoja dirbti, kelti tikslus ir jų siekti.

Prof. Igoris Kalinauskas įžvelgia garantuotos ateities modelių ir žmogaus psichinės būklės ryšį, taip pat išskiria pozityvų ir negatyvų ateities modelius. Kai dominuoja pozityvus ateities modelis mes jaučiame, kad mums sekasi ir viskas klostosi „pagal planą". Bet jei žemė pradeda slysti iš po kojų ir nerandame sprendimų, kaip pakeisti situaciją, gali „įsijungti" negatyvus ateities modelis. O tai yra dažna depresijos ir savigraužos priežastis.

Kaip tik čia ir slypi viena iš Meno Gyventi priežasčių - gebėjimas problemose pamatyti ir galimybes. Pozityvus mąstymas yra tiesiausias kelias į pozityvią ateitį. Svarbu, kad mūsų veiksmai kelyje į „šviesią ateitį" nebūtų nuolat traukiami iš archyvo. Vokietis milijardierius Bodo Šaferis pastebėjo: „jei ir toliau darysite, ką iki šiol darėte, tai ir turėsite, ką iki šiol turėjote".

O Albertas Enšteinas mąstė: „aš niekada negalvoju apie ateitį. Ji ateina per greitai." Kai daug laiko skiriame ateities planams, prarandame dabartį - tikrąją Gyvenimo Dovaną (dabartis rusiškai - настоящее - tai, kas tikra, o angliškai - present - dovana). Jei psichologiškai „persikeliame gyventi" į ateitį, susikuriame savo atskirą „iliuzinį pasaulį", kaip anekdote apie močiutes-serialų-mėgėjas, kurios jau seniai gyvena Meksikoje, tik kartais liftu nusileidžia į Lietuvą nusipirkti pieno. Visi turime savo „meksikas", yra ir „liftai". Tik kada ir ko mes „nusileidžiame"?

Jei pabandytumėme pagyventi taip, kaip siūlė Horacijus: „galvojant, kad ši diena - paskutinė; valanda, kurios lyg ir galėtum nesulaukti, atsiskleis kaip nuostabus siurprizas."

Malonių siurprizų. Dabar.